Kokia gintaro kilmė? Kokios gintaro savybės? Atsakymai į šiuos klausimus šiame straipsnyje

GINTARO KILMĖ IR SAVYBĖS

Gintaras – senovinių medžių Pinus Succinifer, kurie yra seniai išnykę, sukietėję sakai. Tie medžiai priklausė pušų klasei. Šis mineralas gali būti baltas, geltonas, žalsvas, žydras, raudonas, tačiau dažniausia pasitaikantys yra spindintys saulėje gelsvos aukso spalvos dariniai. Būtent dėl šios priežasties gintaras dažnai vadinamas saulės akmeniu. Mineralas – amorfinis, minkštas (kietumas 2,2–2,5), lengvai šlifuojamas ir poliruojamas. Jo tankis – 1,05–1,096 g/cm3 . Klasifikacijos atžvilgiu šis mineralas priskiriamas degančių naudingų iškasenų, humuso anglies, grupei. Cheminiu atžvilgiu – tai organinių rūgščių junginys su pavyzdine formule C10H16O, dažnai su sieros priemaišomis. Neskaidriuose gintaro dariniuose anglies mažiau nei geltonos spalvos skaidriuose jo variantuose, kas gali būti įvertinama kaip didesnio sakų kiekio susikaupimas. Deguonis gintare pasirodo burbuliukų pavidalu, geltonos spalvos skaidriame gintare gali būti priskaičiuojama iki 6000 burbuliukų 1 сm3, neskaidriame – iki 900000. Tai reiškia, kad akmens skaidrumas yra proporcingas deguonies burbuliukų kiekiui jame.

Gintaro lydymasis

150° temperatūroje gintaras pradeda minkštėti, o 300° – lydosi. Jis lengvai užsidega, skleisdamas sakų kvapą. Mineralas pasižymi dielektriko savybėmis ir sulaiko šilumą. Gamtoje sutinkamas gabalų pavidale, kurių diametro dydis nuo 1 iki 10–20 cm ir daugiau, pasitaiko ir labai masyvių gabalų – iki 10 kg. Gabalų forma būna pati įvairiausia: lašai, varvekliai, netaisyklingų formų dariniai, akytos plokštelės, apvalaus pavidalo formos.

Gintaras, tai medžių sakai

Gintaras minimas jau I M.E. amžiaus mąstytojų darbuose, būtent Tacito ir Plinijaus vyresniojo. Vėliau apie tai rašė M.V. Lomonosovas savo darbe apie „Apie žemės sluoksnius“. Iki šiol gintaro kilmės interpretacijoje randama spragų. Pavyzdžiui, nėra vieningos nuomonės, kur augo tie medžiai, kurių sakai krito į jūrą. Panašu į tiesą tai, kad prieš 40-50 mln. metų, kada Skandinavijos pusiasalis ribojosi su rytine Baltijos pakrante, gintaro miškai augo Šiaurės jūros pakrantėje, kur klimatas buvo toks pat, kaip dabartinėje Afrikoje. Subtropiniuose ir tropiniuose paleogeno miškuose žaliavo vešli augmenija: palmės, kiparisai, magnolijos, ąžuolai, kaštonai, kėniai, pušys, eglės. Žemės dangą formavo įvairiausios žolės, grybai, samanos ir paparčiai. Tuose miškuose ir augo gintaro pušys, kurios dažnai užpildydavo ištisas giraites. Uraganų ir audrų metu medžiai lūždavo, o iš lūžio vietų ištekėdavo lipnūs sakai ir ant žievės pakibdavo gigantiški jų lašai, kurie laikui bėgant atsikabindavo ir nukrisdavo ant žemės. Tačiau ne vien uraganai buvo sakų tekėjimo –sukcinozės priežastis, prie to prisidėjo ir klimato pasikeitimai. Sakai – sukcinitas, patekę į vandenį buvo nuplukdomi į pietus, kur ir prasidėjo jų atsiradimo formavimasis.

Gintaras dabar

Tokiu, kokiame pavidale jis sutinkamas dabar, gintaras jau toli gražu ne sakai, o jo produktas, mineralas, susiformavęs dėka daugiaplanių pokyčių per ilgą laiko tarpą. Tokiu būdu susiformavusį mineralą priimta vadinti sukcinitu, ir tik Baltijos sukcinitą galima vadinti gintaru (taip pat kaip ir rumuniškąjį – rumenitu, Sicilijos – simetitu, Birmos – birmitu). Sukcinitas aptinkamas Šiaurės jūros pakrantės zonoje, prie Kanados krantų, Padnestrėje, Karpatuose ir kituose regionuose. Vis tik gintaras Kaliningrado srities ir Lietuvos pakrantėje yra unikalus: čia susitelkia iki 80% šio akmens resursų pasaulio mastu.

Skaidriuose gintaro dariniuose aptinkami augmenijos ir vabzdžių fragmentai. Jų tyrinėjimas padeda nustatyti sąlygas, kaip šis akmuo formavosi ir išaiškinti eilę Žemės formavimosi etapų.

Gintaras, kas tai? Apibendrinimas

Gintaras – organinės kilmės mineralas. Tai grupinis pavadinimas tąsių, sunkiai besilydančių iškasamųjų sakų, praradusių didelę dalį savo išgaruojančiųjų komponentų. Spygliuočiai medžiai po savo žuvimo patekdavo į jūrą, kur mediena pavirsdavo į rudąją anglį, o sakai – į gintarą. Rudoji anglis suirdavo, o gintaras kaupėsi jos irimo likučiuose, vadinamuose „melsvai žalsva žeme“, iš kurių paskui būdavo išplaunamas jūros vandeniu. Pagrindinė randamo gintaro masė – tai maži akmenukai, iki 3 cm dydžio skersmens, kartais pasitaiko gabalai iki 4-7 kg. Gintaras – pusiau brangakmenis, bet nepakankamai patvarus. Jo ilgaamžiškumo pratęsimui jį reikia saugoti tamsioje ir drėgnoje terpėje. Laikui bėgant nuo žmogaus prakaito jis praranda blizgesį.